Kai šiandien diskutuojame apie dirbtinį intelektą ir technologijų galią, retai prisimename, kad dalis šių klausimų pradėti kelti dar XX amžiaus pradžioje. Prancūzų mąstytojas, teologas ir paleontologas Pierre’as Teilhard’as de Chardinas (1881–1955) svarstė apie žmonijos evoliuciją, globalų sąmonės tinklą ir technologijų vaidmenį ateityje. Kai kurios jo intuicijos šiandien skamba netikėtai artimai tam, ką vadiname internetu ar dirbtiniu intelektu.
Šios idėjos tampa aktualios ne tik kaip intelektualinė istorija, bet ir kaip bandymas suprasti dabartį. Būtent tokioje perspektyvoje jas leidžia pamatyti dr. Ramūno Labanausko monografija, kurią išleido Mykolo Romerio Universitetas (MRU). Knygoje nagrinėjama XX a. antros pusės Lietuvos pasaulėžiūros kaita Teilhard’o idėjų kontekste.
Pasaulėžiūros lūžis: tarp ideologijos ir patirties
Monografija atskleidžia laikotarpį, kai oficialus materialistinis pasaulio aiškinimas nebepajėgė aprėpti žmogaus patirties. Nors viešojoje erdvėje dominavo ideologija, realiame gyvenime daugėjo klausimų, į kuriuos ji neatsakė. Pasaulėžiūrinės paieškos persikėlė į privačias erdves – neformalius pokalbius, savilaidą, intelektualinius tinklus.
„Knygos rašymas – tai ir mano paties paieškų rezultatas. Nuo vaikystės jutau, kad pasaulis negali apsiriboti vien materialiais dalykais. Atrodė, kad jame yra kažkokia paslaptis, kad medžiagiškumas persmelktas sąmonės ir dvasingumo“, – dalinasi dr. R. Labanauskas.
Vėliau šios paieškos vedė per krikščionybę, filosofiją ir mokslą, kol galiausiai susiformavo mokslininko holistinis pasaulio suvokimas.
Anot autoriaus, Teilhard’o idėjos šioje terpėje veikė kaip alternatyvus mąstymo modelis. Jose evoliucija suvokiama ne vien biologine, bet ir dvasine prasme – kaip judėjimas nuo materijos prie gyvybės, nuo gyvybės prie sąmonės, o galiausiai – link vis didesnio vieningumo.
Genialumas ir įtampa savo laiku
Šios idėjos savo laikmečiu ne tik traukė, bet ir kėlė įtampą. MRU Humanistikos tyrimų laboratorijos vadovas, filosofijos profesorius dr. Povilas Aleksandravičius akcentuoja, kad Teilhard’as, būdamas jėzuitas, mąstė kur kas plačiau nei tuo metu leido gana sustabarėjusi teologinė sistema. Jo mintys tarsi „sprogdino“ sistemos ribas iš vidaus. Dėl to kilo konfliktų su Bažnyčios institucijomis. Plataus poveikio Prancūzijos mąstytojui net buvo ribojama galimybė dėstyti savo šalyje.
Vis dėlto ilgainiui būtent šios idėjos tapo vienu iš impulsų platesniems pokyčiams. „Galima sakyti, kad jo mintys paruošė dirvą Antrajam Vatikano susirinkimui ir šiuolaikinei krikščionybės refleksijai, – pažymi prof. P. Aleksandravičius. – Jos darė įtaką ir tokiems teologams kaip popiežius Benediktas XVI.“
Teilhard’o reikšmę liudija ir jo vieta XX a. intelektualinėje kultūroje. Kaip pažymi prof. P. Aleksandravičius, jo mirties metu jo žinomumas buvo panašaus masto kaip Albert Einstein – abu mirė tą pačią dieną Jungtinėse Amerikos Valstijose. Teilhard’as buvo cituojamas kaip pirmaplanis mąstytojas, o jo tekstai veikė skirtingų sričių intelektualus. Pavyzdžiui, Carl Gustav Jung gyvenimo pabaigoje skaitė būtent jo darbus ir juose įžvelgė esmines įžvalgas apie žmogaus gelmę, nepasiekiamą vien racionaliu mąstymu. Jo idėjos pasiekė ir platesnę kultūrą: prancūzų dainininkė Dalida savo kūryboje jį mini kaip geriausią draugą.
Tyrimas kaip nuosekli intelektinė laikysena
Dr. R. Labanausko monografija išsiskiria ne tik tematika, bet ir tyrimo nuoseklumu. Analizuodamas daugiau nei pusę tūkstančio šaltinių – archyvų medžiagą, publikacijas, paskaitų konspektus – autorius rekonstruoja intelektualinį lauką, kuriame šios idėjos cirkuliavo Lietuvoje ir išeivijoje.
Kaip pažymi prof. Rūta Marija Vabalaitė, toks nuoseklus dėmesys vienam mąstytojui šiandien yra retas. Tai ne vien atskiras tyrimas, bet kryptingai plėtojama intelektinė linija, pratęsianti ankstesnius darbus apie Teilhard’o idėjų recepciją Lietuvoje ir išeivijoje.
Skirtingos perspektyvos – gyvos diskusijos ženklas
Teilhard’o idėjos niekada nebuvo vienareikšmės. Šio plataus poveikio mąstytojo idėjos peržengė disciplinų ribas, skatino diskusijas ir skirtingas interpretacijas. Tai akivaizdu ir lietuviškame kontekste. Pasak prof. P. Aleksandravičiaus, dar sovietmečiu jomis domėjosi filosofas Bronislovas Juozas Kuzmickas, vienas iš Mykolo Romerio universiteto Filosofijos katedros kūrėjų. Per jį šios idėjos pasiekė Lietuvą dar iki nepriklausomybės atkūrimo, nepaisant „geležinės uždangos“.
Šiandien skirtingos pozicijos išlieka. Kaip pastebi prof. R. M. Vabalaitė, į Teilhard’o mintis galima žvelgti ir kritiškai, iš agnostinės perspektyvos. Tačiau būtent ši įtampa tarp interpretacijų rodo, kad jos tebėra gyvos.
Idėjos, kurios vis dar kalba žmogui
Teilhard’o mąstymas siekia ribą, kur racionalus aiškinimas susiduria su žmogaus patirties gelme. Todėl jo idėjos ir šiandien išlieka aktualios ir kaip teorinės konstrukcijos, ir kaip bandymas apmąstyti žmogaus vietą pasaulyje, kuriame vis svarbesnį vaidmenį įgauna technologijos.
Kaip pažymi prof. P. Aleksandravičius, šių tekstų poveikis nėra vien intelektinis: „Skaitant jo tekstus galima atlikti vidinę alchemiją – savo vidinį akmenį paversti auksu. Todėl jis ir tapo toks populiarus: žmonija pasąmoningai jautė, kad tose idėjose yra kažkas, ko jai reikia, net jei iki galo to nesupranta.“
Galbūt todėl šiandien, svarstant apie dirbtinį intelektą, sąmonę ir žmonijos ateitį, Teilhard’o idėjos vėl sugrįžta į diskusijų centrą. Kaip bandymas sujungti tai, kas dažnai atrodo nesuderinama mokslą, technologijas ir žmogaus vidinę patirtį.
Plačiau skaitykite: https://www.mruni.eu/news/teilhardo-perspektyva-siandien/
Tekstą parengė MRU mokslo komunikatorė Laura Stankūnė
Nuotrauka: Nojaus Jasiūno
